Vieta:  Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyrius (J. Janonio g. 9)

dramokr.jpg

Kovo 12 d. 17.30 val. vyks albumo-monografijos „Esu Savickas. Ir man to užtenka“ sutiktuvės. Dalyvauja albumo sudarytoja ir teksto autorė dailėtyrininkė Danutė Zovienė, prisiminimais apie savo Didįjį mokytoją dalinsis tapytojas Virginijus Viningas.

2019 metais, paminint lietuvių tapybos klasiko, menotyros daktaro, profesoriaus Augustino Savicko (1919–2012) šimtąsias gimimo metines, siekiama aktualizuoti jo kūrybos palikimą: į valstybės minimų datų programą įtrauktos parodos Nacionalinėje dailės galerijoje (kuratorius dr. Vidas Poškus, architektė Marija Repšytė) ir kitose erdvėse, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus ekspoziciją papildė Savickų šeimos meninis palikimas, sukurtas dokumentinis filmas „Sujungęs amžius“ (LRT, scenarijaus autorė ir režisierė Edita Mildažytė), atidengta atminimo lenta Trakuose (skulptorius Zigmas Buterlevičius), kur dailininkas praleido paskutinius gyvenimo metus, surengtas Savicko dailės mokyklos vasaros pleneras, jubiliejus paminėtas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje. Monografija Esu Savickas. Ir man to užtenka – šios programos dalis.

Monografijoje siekiama aktualizuoti A. Savicko kūrybos palikimą ir pažvelgti į jį nauju aspektu: nesilaikant žanrų hierarchijos, aptarti kūrėjo individualaus stiliaus formavimąsi ir kaitą, remiantis istoriniu kontekstu, asmenine dailininko patirtimi ir kitų apie jį rašiusių autorių įžvalgomis.

Dailininko kūrybos palikimas negali būti vertinamas vienareikšmiškai: A. Savickas buvo įvairių istorinių laikotarpių, politinių santvarkų, socialinių situacijų dalyvis ir liudininkas. Savo kūrybos kelią pradėjęs XX a. penktame dešimtmetyje, sovietinėje Lietuvoje, buvo jau brandus žmogus, už savo pečių turėjęs prigimtinį dviejų kultūrų (lietuvių ir žydų) palikimą ir nemenką asmeninių išgyvenimų bagažą, kas neišvengiamai paliko pėdsakų jo kūryboje. Monografijoje publikuojami tik tapybos kūriniai, sugrupuoti pagal pasirinktą struktūrą, kuri suformuota kaip Amžinojo keleivio, ieškančio Prarasto rojaus, linija.

XX a. Lietuvos dailės istorijoje Savickas siejamas su šešto–septinto dešimtmečio tapybos atsinaujinimo procesais. Tačiau ir sovietinio meno kontekste jo kompozicijos gerokai skyrėsi nuo oficialaus teminio paveikslo modelio – privalomoms epinėms temoms dailininkas gebėjo suteikti tikrą asmeninį išgyvenimą, kas nulėmė universalesnį skambesnį ir autentišką plastinę raišką.

A. Savickas suformavo originalų meninį stilių ir tik jam būdingą kūrinių ikonografiją: didelio formato drobėse dominuoja statiškos kelių figūrų kompozicijos, vyrauja dramatinės ar lyrinės gamtinės metaforos, „veikia“ specifiniai personažai, jungiantys lietuviškų medinių dievukų ir žydiško tipažo bruožus. Savickas savitai susiejo figūrinės kompozicijos ir natiurmorto principus, remdamasis liaudies meno skulptūros, ikonų tapybos palikimu bei modernistinio meno tradicijomis, perimtomis iš prieškario Lietuvos meno.

Nuo XX a. dešimto dešimtmečio lakonišką ir kartu ekspresyvų tapybos pobūdį, sodrų, tamsoką koloritą keičia sąmoningai pasirinktas primityvizmas, ryškūs spalvų sąskambiai, dekoratyvumas. Atsivėrusi raiškos laisvė, paremta profesine meistryste, byloja apie dailininko išgyvenamą estetinį katarsį, kurį jis patyrė kelio pabaigoje, tapydamas gėles ir laimingus žmones savo sukurtame Edeno sode.

dr. Danutė Zovienė

Dalintis Facebook'e