Vieta:  Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyrius (J. Janonio g. 9)

dramokr.jpg

Spalio 22 d. 18 val. atidaryta Beno Šarkos fotografijų paroda „Drozofilos, didžėjai ir džedajai - II“. Paroda veiks iki lapkričio 18 d.

Džedajai ir drozofilos tam tikrose žinančiųjų bendrijose jau spėjo tapti archetipinėmis figūromis. Jų vardas atsikartoja ne pirmus metus – neatsekamoje realybės klostėje dingę kariai ir blankų jų prisiminimą klonuojančios drozofilos. Jos sėkmingai veisiasi ir mūsų virtuvėje – eksponentinis gyvybės pliūpsnis, lydimas pernokusių vaisių kvapo. Mutavusios drozofilos užkrėtė ir daugybę žmonių, kurie tapo didžėjais. Jie gudrūs ir moka gyventi. Kuo stipriau užkrėsti – tuo geriau viską žino ir pasitiki savimi. Didžėjų atpažinti lengva, dažnai sako „aš“, „aš“, „aš“. Tie, kas liko – gal bailiai, gal nekaltieji – klajojantys, nerimstantys, ieškantys, kankinami nepaaiškinamos nostalgijos.

Gyvenimas yra žodis apibrėžiamas laiko, vietos ir kokybės kategorijomis. Žmogus gyvena savo gyvenimą rėminamas istorijos, įsipareigojimų, aplinkinių žvilgsnių ir savo paties troškimų. Žmogus miega, pabunda ryte, dirba, valgo, juokiasi, ginčijasi. Jam kartais visko per daug. Kartais klausia, -„ar tai ir yra Tai?“. Žmogus nori pabėgti nuo savo gyvenimo. Kartais sustingsta žvilgsniu sugavęs ant kambario sienos per medžių lapus ir užuolaidas prasimušusią šviesą. Švytinti dėmė primena nežinomą hieroglifą. Kažkas krusteli, nuraibuliuoja odos paviršiumi – beveik perskaitytų, bet suskamba telefonas. Kai vėl pažiūri į hieroglifą – ten tik šviesos dėmė.

Regimąją tikrovę kuria mūsų smegenys, interpretuodamos milijonų lazdelių ir kūgelių akyse priimamą šviesos informaciją. Ši suvokiama tikrovė priklauso nuo juslių, o tai, kas regima dar filtruojama per mūsų žinojimo tinklą, kol lieka grynai išgalvotas darinys.

Yra tie, kurie nesuka galvos, kad jų akys geba priimti tik mažą dalį šviesos bangų. Bet yra ir tie, kurie nujaučia šalia esant Kitą, Pamatinę tikrovę. Jie nerimastingai seka šviesą: akinančius koncentruotus jos pliūpsnius, atsimušančius nuo veidrodžių, langų paviršių, vandens; rūke išsklaidytą šviesą, tirštą ir dukslią. Švytėjime atsiveria tai, kas paslėpta – daiktai, peizažai atsiskleidžia kaip visuma ir kartu kaip vienintelis unikalus būvis.

Tik nekaltieji geba nujausti Pamatinės tikrovės egzistavimą – žvelgdami į vilnijančią pievą akimirkai pabunda iš savo gyvenimo. Eidami keliu supranta, kad galima nesustoti. Dairydamiesi mieste mato, kad jis tik nuolat nykstančių formų fantazmas, kuriame negalima rasti tikrumo.

Kaip švytinčiose formose atpažinti Kito pasaulio slenkstį? Kaip atsisakyti savo individualumo, savojo „aš“, nestabdyti švytinčios tėkmės, o lietis kartu su ja?

Žmogus gyvena laukdamas ir tikėdamasis būti perlietas šviesos.