Esu Savickas. Ir man to užtenka.

Apie Parodą

Istorinės Augustino Savicko (1919-2012) fotografijos

 

„Esu Savickas. Ir man to užtenka“.

2020 m. kovo 12 d. Klaipėdos m. savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos meno skyriuje ketinome pristatyti puikųjį Augustino Savicko albumą „Esu Savickas. Ir man to užtenka“.
Albumo sudarytoja menotyrininkė Danutė Zovienė buvo parengusi įdomų pasakojimą apie legendinį tapytoją Augustiną Savicką, o klaipėdietis tapytojas Virginijus Viningas - A. Savicko mokinys – žadėjo pasidalinti prisiminimais apie savo nepakartojamą mokytoją. Deja, gyvą albumo pristatymą teko atidėti neribotam laikui.
Siūlome virtualiai pavartyti šviesios atminties tapytojo A. Savicko asmeninių nuotraukų albumą, pasigrožėti jo nutapytomis drobėmis. Biografinius faktus prisiminsite perskaitę Danutės Zovienės parengtą albumo santrauką.
Monografija „Esu Savickas. Ir man to užtenka“ yra skirta paminėti Lietuvos tapybos klasiko, menotyros daktaro, profesoriaus Augustino Savicko (1919–2012) šimtąsias gimimo metines. Tai yra 2019 m. valstybės minimų datų programos dalis.
Minint Augustino Savicko (1919–2012) šimtąsias gimimo metines, siekiama aktualizuoti jo kūrybos palikimą: į valstybės minimų datų programą buvo įtrauktos svarbios parodos: Nacionalinėje dailės galerijoje (kuratorius dr. Vidas Poškus, architektė Marija Repšytė) ir kitose erdvėse (liepos 24 d., trečiadienį, Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) buvo atidaryta paroda-dedikacija „Augustinas Savickas ir mokiniai“, rugsėjo 4 d. atidaryta paroda “Amžinasis keleivis” Pamėnkalnio galerijoje).
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus ekspoziciją papildė Savickų šeimos meninis palikimas, sukurtas dokumentinis filmas „Sujungęs amžius“ https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000071514/sujunges-amzius
(LRT, scenarijaus autorė ir režisierė Edita Mildažytė), atidengta atminimo lenta Trakuose (skulptorius Zigmas Buterlevičius), kur dailininkas praleido paskutinius gyvenimo metus, surengtas Savicko dailės mokyklos vasaros pleneras, jubiliejus paminėtas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje.
Monografiją „Esu Savickas. Ir man to užtenka“ 600 egz. tiražu išleido VšĮ „Savicko paveikslų galerija“ (teksto autorė dr. Danutė Zovienė, sudarytojai – D. Zovienė ir Raimondas Savickas). Monografijos leidybą rėmė Lietuvos kultūros ministerija, privatūs asmenys, spausdino UAB „Petro ofsetas“.
Monografijoje siekiama aktualizuoti A. Savicko kūrybos palikimą ir pažvelgti į jį nauju aspektu: nesilaikant žanrų hierarchijos, aptarti kūrėjo individualaus stiliaus formavimąsi ir kaitą, remiantis istoriniu kontekstu, asmenine dailininko patirtimi ir kitų apie jį rašiusių autorių įžvalgomis. Augustino Savicko (1919–2012) kūryba aktuali sparčiai kintančio laiko, globalėjančio pasaulio, naujų meno procesų kontekste. Toks apibūdinimas tinka, vertinant ne tik jo, bet ir kai kurių kitų XX a. Lietuvos meno kūrėjų kūrybinį palikimą.
Augustino Savicko kūryba neatsiejama nuo XX a. Lietuvos valstybės ir lietuvių tapybos istorijos.
Augustino Savicko kūryba, apimanti daugiau nei šešiasdešimties metų tarpsnį, neatsiejama nuo XX a. Lietuvos valstybės ir lietuvių tapybos istorijos. Tačiau ir permainingai neramus XXI a. pirmasis dešimtmetis – taip pat jo gyvenimo bei kūrybos laikas. Dailininkas buvo beveik viso šimtmečio Europos ir Lietuvos istorinio vyksmo liudininkas: gimęs pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais (1919), kaip asmenybė brendo prieškariu, patyrė Antrojo pasaulinio karo dramą, pokaryje – Lietuvos okupaciją, sovietmečio grimasas ir atgimstančios valstybės realijas. Savicko kūryba, paženklinta ir giliai persmelkta asmeniniais išgyvenimais, yra tarsi tiltas, jungiantis Lietuvos prieškario dailę su XXI a. procesais.
Dėmesio A. Savickui niekada netrūko. Kritikų dėmesio Savickui niekada netrūko. Visose parodų recenzijose jis buvo minimas pirmose pastraipose, kas ilgainiui tapo savotiška kliše. Antra vertus, jo kūryba visada vertinta, siejant ją su Lietuvos mene vykusiais procesais – ne tik prieškario modernizmu, amžininkais, bet ir jo mokiniais. Tai byloja apie dailininko gebėjimą nesustabarėti, atsinaujinti. Atidesnio ir gilesnio vertinimo Augustino Savicko kūryba sulaukdavo po asmeninių parodų, kurias dailininkas rengė reguliariai, dažniausiai siedamas su jubiliejinėmis datomis (pirmoji, skirta 40-mečiui, 1959 metais surengta Vilniuje ir Kaune, vėliau parodos rengtos kas penkerius ar dešimt metų). Apie jas rašė visi rimčiausi ano meto ir nūdienos dailės kritikai.
Savickas komentavo ir savo tapybą, paliko didžiulį rašytinį archyvą. Nevengė Savickas komentuoti ir savo tapybą. Augustinas Savickas paliko ne tik daugybę drobių, piešinių, akvarelių ir pastelių, bet ir didžiulį rašytinį archyvą, kurį apdairiai pats sutvarkė ir publikavo, nepalikdamas erdvės klaidingoms ar išgalvotoms jo gyvenimo įvykių interpretacijoms. Menininkas atviriausias išliko savo tapyboje.
A. Savicko kūrybos palikimas negali būti vertinamas vienareikšmiškai. Monografijoje publikuojami tik tapybos kūriniai, sugrupuoti pagal pasirinktą struktūrą, kuri apibūdinama kaip Amžinojo keleivio, ieškančio Prarasto rojaus, linija.
Dailininkas buvo įvairių istorinių laikotarpių, politinių santvarkų, socialinių situacijų dalyvis ir liudininkas. Kūrybos kelią pradėjęs XX a. penktame dešimtmetyje, sovietinėje Lietuvoje, buvo jau brandus žmogus, už savo pečių turėjęs prigimtinį dviejų kultūrų (lietuvių ir žydų) palikimą ir nemenką asmeninių išgyvenimų bagažą, kas neišvengiamai paliko pėdsakų jo kūryboje.
A. Savickas - teminio figūrinio paveikslo meistras. XX amžiaus Lietuvos dailės istorijoje Augustinas Savickas saugiai „padėtas“ į teminio figūrinio paveikslo lentyną. Šią poziciją tarsi įtvirtina 2019 m. atnaujinta nuolatinė Nacionalinės dailės galerijos ekspozicija, kuri veiks iki 2020-ųjų. Skyriuje „Sprogimas“ rodomi du ankstyviausiojo jo kūrybos laikotarpio darbai, atspindintys ne Savicko kūrybos savitumą, bet iliustruojantys niūrią pirmojo sovietinės okupacijos laikotarpio dailės situaciją. Galerijos tinklalapyje kaip būdingas XX a. šešto dešimtmečio kūrinys pristatoma ir dar viena dailininko drobė – „Pirčiupio tragedija“, nutapyta 1959 metais. Žinoma, kad tai, ką autorius sukūrė po to, yra ne mažiau vertinga.
Atmetus sovietmečiui būdingą dirbtinai sugalvotą „temų bei žanrų tvarką“ ir istoriškai meno raidoje susiklosčiusią žanrų klasifikaciją, akivaizdu, kad Savicko kūrybai teminio paveikslo lentyna yra aiškiai per siaura. Jam visada buvo svarbiausia ne žanro grynumas, o tapybinė raiška. Tiesa, „grynosios“ tapybos vardan Savickas niekad neatsisakė vaizdo prasmės ir nepasuko visiškos abstrakcijos link.
Savicko paveikslų temas visada lėmė asmeninės patirtys: istorijos verpetuose prarasta šeima, žlugęs jaunytės iliuzijų pasaulis, žiauri karo ir pokario realybė, pagaliau genetinis kodas suformavo dominuojančią jo kūrybos temą, kurią pats menininkas taikliai įvardijo kaip „žmogus ir jo vieta žemėje“.
Nerimastingas klajūnas yra savotiškas Savicko alter ego. Kelionė kaip lemtis Savickui reiškė ne tik fizinę, bet ir dvasinę būseną – kančią dėl artimųjų netekties, žlugusių iliuzijų. Antrojo pasaulinio karo akivaizdoje Europai virtus Golgota, Savickas išgyveno ir pabėgėlio, ir kareivio, ir našlaičio dramą.
Žmogiškosios būties tragizmas Savicko kūryboje persmelktas sunkiai nusakomu liūdesiu ir melancholija – savybėmis, būdingomis žydų tautos mentaliteto tipui. Šios dvasinės būsenos suartina Savicką ir su didžiųjų litvakų (Chaimo Soutine’o, Michaelio Kikoine’o, Neemijos Arbit Blato, Maxo Bando, Théo Tobiasse’o, Jakubo Messenbliumo), ir su nūdienos žydų tautybės autorių kūryba (pvz., Adomo Jacovskio, Aleksandros Jacovskytės).
Ikonografinis Motinos provaizdis Savicko kūryboje yra vienas svarbiausių. Nors tragiškos lemties savo motinos Idos Trakiner portreto dailininkas nėra nutapęs, ko gero, labiausiai panašus tipažas – tamsiaplaukė skaistaus veido gražuolė, įkūnyta drobėse. Prigimtinis Motinos ryšys su sūnumi yra pamatinis krikščioniškojo tikėjimo postulatas ir dominuojantis siužetas sakraliniame mene. Savicko kūryboje šis ryšys autentiškai atsiskleidžia paveiksluose, kuriuose vaizduojama Madona.
Pasitelkęs medinių dievukų archajišką, apibendrintą ir monumentalią skulptūrinę formą, dailininkas suformavo savitą paveikslo tipą, kuriame sujungė figūrinės kompozicijos principus su natiurmorto žanru. Savicko paveiksluose mediniai dievukai tarsi personifikuojami. Kristus kaip biblinis personažas Savickui neabejotinai imponavo įvairiomis prasmėmis: ir kaip Pasaulio Atpirkėjas, ir kaip istorinis asmuo, ir kaip liaudies meno objektas.
Savickas personifikuoja ne tik Nukryžiuotąjį, Madoną, bet ir Dievo pasiuntinį žemėje – Angelą. Jo įvaizdis Biblijoje taip pat susijęs su kelione per gyvenimo dykumą į Pažadėtąją žemę. Tačiau dailininkui, kuris savo memuaruose prisipažįsta „nesąs katalikas“, angelas reiškė ne tiek krikščionišką personažą, kiek poetinį įvaizdį, įkūnijantį vidinę žmogaus kovą su savimi, gėrio pergalę. Savicko sielos kelionė buvo ne mažiau audringa nei fizinė: menininkas ne kartą klydo, klupo ir kėlėsi. Visa, kas žmogiška, jam nebuvo svetima.
Savickas kūrė savo Pažadėtąją žemę. Savitai interpretavęs judaizmo, krikščionybės, panteizmo ženklus ir simbolius, Savickas kūrė savo Pažadėtąją žemę. Žemę, kurios spalvingoje dvimatėje (paveikslo) erdvėje kančia visada yra greta meilės, skausmas – šalia džiaugsmo, šviesa galynėjasi su tamsa, angelas su šėtonu.
Santykis su aplinka versus gamta yra vienas svarbiausių Augustino Savicko kūrybos atsparos taškų. Savickas savo prigimtimi – miesto žmogus. Kitaip nei daugelis XX a. lietuvių menininkų ir inteligentų, dailininkas nebuvo „pirma karta nuo žagrės“. Gamta jį veikė ne kaip nostalgiškas prisiminimas, o kaip aplinkos ir žmogaus, jo jausmų ir išgyvenimų simbiozė.
Per ilgą kūrybos laiką Savicko santykis su gamta (aplinka) taip pat kito: nuo betarpiško gamtos stebėjimo („Pavasario vakaras“, 1974), susižavėjimo ja iki filosofinio apmąstymo (ciklas „Metų laikai“, 1979) ir spontaniškos, nevaržomos fantazijos („Rytas“, 2001). Savickas tapo „būsenas“, kuria kitą – sąlygišką – realybę, kurioje ieško savo Pažadėtosios žemės.
Žmogaus (figūros) ryšys su gamta Savicko kūryboje turi tarsi du interpretacijos kodus: plastinį vaizdą ir struktūrinį pasakojimą. Žmogus ir aplinka versus gamta - „veikia“ kaip du lygiaverčiai personažai. Tik jų vaidmenys sąlygiškoje dvimatėje paveikslo erdvėje tarsi sukeisti vietomis: figūros depersonifikuotos, o gamta – suasmeninta.
Ilgainiui dailininkas tarsi suformuoja savo kūrinių ikonografiją (kompozicines schemas, simbolius, tipažus), tačiau kiekviena jo personalinė paroda, rengiama kas penkerius ar dešimt metų, dailės kritikams ir žiūrovams atimdavo žadą: Savickas ir vėl kitoks!
Vėlyvajame kūrybos tarpsnyje, kuris apima XX a. dešimtąjį ir XXI a. pirmąjį dešimtmečius, nerami gyvenimo kelionė Augustiną Savicką atvedė į Rojaus sodą. Dailininko kūryboje tarsi įvyko virsmas: liūdesį ir tragizmą keičia lyrika, poezija ir net sentimentalumas, su tam tikra savickiško humoro doze (menininkas visada mėgo pasišaipyti). O nevaržomos laisvės suteikia meninė branda, profesionalumas.
Savickas neturi ambicijų atsakyti į klausimą: „Kas yra grožis?“ Jis tą grožį tiesiog tapo. Antra vertus, jam patinka stebinti, intriguoti, šokiruoti ir net kiek erzinti (jis visada buvo šiek tiek aktorius).
1994 metais A. Andriuškevičius, vertindamas jubiliejinę dailininko parodą Šiuolaikinio meno centre, rašė: „Savickas „vaikėja“. Pakitusiame Savicko tapybos stiliuje vertintojai įžvelgė ne tik „vaikėjimo“ ženklų, bet ir grotesko, manierizmo ar net kičo apraiškų. Savickas nepriklauso avangardui, nemeta iššūkio figūrinei tapybai ir nekuria kičo (nors yra prasitaręs, jog šis jam daro įspūdį). Tačiau jo ir nebijo – visada mėgo riziką ir žaidimą.
Paskutiniais kūrybos dešimtmečiais dailininkas, tarsi lietuviškasis Henri Matisse’as, su pasimėgavimu tapo gėles ir vaikus. Kuria romantiško gėrio, grožio, darnos metaforas – savo Pažadėtąją žemę, kurios ilgėjosi ir apie kurią svajojo. Jį jaudina žmonių artumas, meilė ir draugystė. Jį žavi neišsemiama tema, kurioje randa jaunystėje prarastos motinos, brolio, apskritai – šeimos, kompensaciją. Rojaus sodas Savicko drobėse – tai amžina ir nuolat atsinaujinanti gamta, tai tapybos erdvė, kur realybė susilieja su fantazija, įstabiausiomis spalvomis ir formomis skleidžiasi gėlės, tarp žmonių tvyro meilė ir harmonija, sklando žaismingi angelai, skamba dangiškai šelmiška muzika.
                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                               Menotyrininkė Danutė Zovienė