Klaipėdos malūno ir kitų pastatų kompleksas 33710, senamiestis

Kompleksą sudaro:
pirmas pastatas - 33711, Gluosnių skg. 2;
antras pastatas - 35406, Joniškės g. 3A.

Istorinė, architektūrinė vertė
Statytas XVI a. - XX a. pr.

Pastatas Gluosnių skg. 2 yra stačiakampio plano dviejų aukštų su pusrūsiu ir mansarda, dengtas šlaitiniu stogu. Pastatas statytas XVI a., perstatytas XVIII a. viduryje, rekonstruotas 1920, 1994 metais.

Iki XVI a. vid. Klaipėdos rytinio užmiesčio žemės (pievos, ganyklos) priklausė piliai. XVI a. viduryje senojo kelio į Klemiškę pietų pusėje įrengus tvenkinį, užtvanką ir griovių sistemą, kuri sujungė Malūno tvenkinį su Dange, buvo pastatytas vandens malūnas, istoriniuose šaltiniuose vadintas „pilies malūnu“. Malūnas iki XVII a. pab. priklausė karališkoms žemėms. Pastačius malūną, ant pylimo iškeltas kelias ties tvenkiniu ėjo per užtvanką. Kelio atkarpa nuo Kūlių vartų iki malūno vėliau pavadinta Malūno pylimo gatve. XVI a. II p. Klaipėdos magistratui prašant hercogo Albrechto sūnus Klaipėdos plėtimuisi padovanojo miestui rytinių užmiesčio žemių plotą, kurio ribose veikė vandens malūnas. Nors vandens malūnas tokiu būdu atsidūrė miesto žemėse, jis išliko karališkos valdžios nuosavybe. 1697 m. malūną iš valdžios nupirko miestas, 1753 m. malūną įsigijo Hahn šeima, savininkai malūną remontavo ar net perstatė. XVIII a. II p. į rytus nuo vandens malūno buvo pastatytas valstybinis olandiškas vėjo malūnas kruopoms malti, kurį 1818 m. nupirko Friesrich Strube. Jis kartu įsigijo ir vandens malūną. Nuo XIX a. vid. nebeveikusio vandens malūno sklypą nupirkęs S.J. Ehmer jame įkūrė alaus daryklą (Bürgerliche Braukaus) Germanija. Prie alaus daryklos XX a. pr. tebeveikė lentpjūvė, kuri naudojosi pramoniniu geležinkeliu, aptarnavusiu Danės pietų pakrantėje lentpjūvių ir kitų pramoninių objektų zoną. Bravoras veikė iki 1919 m. 1925 m. uždaryto bravoro sklypą įsigiję broliai A. ir R. Feinberg jame įkūrė „tekstilių ir gelumbės fabriką „Klaipėda“. Nuo XX a. 4 deš. fabrikas plėtėsi nuo buv. malūno sklypo į rytus, kur statyti nauji mūriniai gamybiniai korpusai. To laikotarpio spaudoje fabrikas minimas kaip didžiausia tekstilės įmonė Lietuvoje. Senojo malūno pastate Gluosnių skg. 2 buvo įsikūrusi fabriko administracija, kurį laiką gyveno vienas iš fabriko savininkų Abraom Feinberg, 14 fabriko darbuotojų. Vėliau pastato vakarinė dalis pritaikyta fabriko bendrabučiui. XX a. 5–6 deš. sunaikinta dalis buvusios vandens malūno įrangos – užtvanka su mediniu tilteliu, pralaidų sistema.