Kelionė į Ariją arba Jaunimo pomėgiai

Autorė: Saulė Kypaitė

great adoo-o-z!

Taigi, mano mielieji, siunčiu jums linkėjimus iš nuostabios šalies Airijos ir dalinuosi įspūdžiais ir patyrimu apie kelionę bei gyvenimą čia.

Keltas perkelia per sąsiaurį, skiriantį Didžiąją Britaniją ir Airijos Respubliką, ir kažkur toli lieka virpančios kinkos einant link Didžiosios Britanijos muitinės, dvejonės praleis - nepraleis, ilgas dūmų pūtimas anglų pareigūnei apie mano puikų darbą gimtojoje šalyje, apie 2 savaičių trukmės atostogas, draugus, gyvenančius Airijoje, vilties, jog praleis, netekimą, netikėtą jos atsakymą "have a good time" ir penkis Varšuva - Londonas autobuso keleivius, liekančius niekieno žemėje laukti atgal grįžtančio autobuso. Kartu su rusakalbe Latvijos mergina šokinėjame iš džiaugsmo, krykštaujame, nes mes jau čia. O ko atvykome, manau net šaltaveidžiams Anglijos pareigūnams nėra sunku suprasti. Darau išvadą, jog tavo šansus patekti į salyną nulemia išvaizda. Jei sudarai įspūdį, jog gebėsi ištirpti Londono gatvėse nesukeldamas minčių, kad esi nevietinis, tuomet kelias atviras. (Logiško paaiškinimo anglų muitininkų atrankai nerandu.) Pakeleivę palieku Londone jos vaikino Timūro globoje. Mano kelias veda tolyn - į amžinai žalią šalį Airiją.

Pirmiausia vos susilaikau nepradėjus garsiai juoktis. Tai atrodo taip keista ir neįprasta. Kaip kokioje veidrodžių karalystėje. Šios kelio atkarpos pakeleivis, airis vaikinas, iš karto greitakalbe beria klausimus, atsakymus, savą istoriją. Ir… Stop!!! Suvokiu, jog nė velnio nesuprantu. Mano anglų kalbos žinios, kuriomis pasipuikuodavau gimtoje šalyje, nė šnipšto nevertos. Va tau, mergužėle, nosį riesti. Airiai kalba airiškai! T.y. jų anglų kalba turi tokį tarimą, jog mielieji mano, kol neįprasite, nė velnio nesuprasite ir teks po penkiolika kartų perklausinėti. Sunkiausia suprasti pagyvenusius žmones. Jaunimas kalba modernia anglų kalba ir bendraudama su jais vargo neturiu. Visgi, kad suprasčiau virš 50 metų turintį asmenį, tenka paplušėti įtempus ausis.

Išlikusi originalioji airių kalba kildinama iš keltų kalbų šeimos. Airiai mokosi jos mokykloje ir labai retas išmoksta... Ji tokia sena, jog dauguma žodžių pasiskolinti iš anglų kalbos. Didžiausiuose Airijos laikraščiuose skiriamas atskiras puslapis kalbos pamokėlėms bei pridedamas žodynėlis naujiems žodžiams. Primenu, ką mes išgyvenome atgavę Nepriklausomybę. Tuomet kalbininkai puolė taisyti kalbą ir keisti kiekvieną tarptautinį žodį. Taip gavome verslą, rinkotyrą, žiniasklaidą bei sauskelnes. Sako, jog rytinėje pakrantėje žmonės susikalba tarpusavy airiškai. Dažniausiai jie kalba tikrąja airių kalba, įterpia angliškus žodžius, bet toks mišinys, mano asmenine nuomone, yra tik blogiau. Yra 4-ta televizijos programa, transliuojanti laidas gryna airių kalba su angliškais subtitrais (na tiems - ne pažangiai lankiusiems pamokas). Taigi vidutinis airis, nors ir išlaiko sveiką nacionalizmo jausmą, airiškai nekalba.

Mano istorija tęsiasi apsigyvenus pas draugus puikiame bute su puikiausiu vaizdu į miestą. Jei būčiau buto savininkė, už atsiveriančią panoramą padidinčiau buto nuomą keliolika procentų. Pirmosiomis dienomis susirandu darbą, nes miesto kavinių bei parduotuvių langai aplipdyti skelbimais apie reikalingus darbuotojus. Kavinėje, šalia aikštės, kurioje renkasi vietinis alternatyvus jaunimas, geriu kavą ir nusprendžiu, jog tai kaip tik ta vieta, kurioje norėčiau dirbti. Pabaigusi puodelį, patraukiu link prekystalio ir paprašau susitikti su vadybininku. Mano amžiaus mergina prisistato kaip vadybininkė ir, greitai pažiūrėjusi į tvarkaraštį, kitą savaitgalį liepia pasirodyti halv seven. Čia aš sutrinku. Pagal logikos dėsnius, tai turėtų būti pusė septynių. Suakmenėju. Ką, reikės pradėti darbą nuo pusės septynių ryto????? Velnias!!! Su manuoju pelėdišku gyvenimo būdu… Sutikta draugė nuramina, jog halv seven, tai paprasčiausias half-after-seven trumpinys. Pusė aštuonių Airijoje skamba lyg pusė septynių. Laimiu valandą miego iš ryto. Atlyginimas suderamas 4.40 £ už valandą, kas yra apie 20 litų (1IR£ ~ 4.5 Lt). Po dviejų savaičių darbo paskaičiuoju, jog galiu išsinuomoti gyvenamą vietą pati ir nesijausti sėdinti ant draugų sprando. Buto susiradimas taip pat vyksta žaibiškai. Nuėjus į vietinį universitetą skelbimų lentoje randu keliolika skelbimų apie nuomojamus miegamuosius (lietuvių kalba tai nuskamba kiek dviprasmiškai…). Paskambinus vienu telefono numeriu, vietinis keliolikos namų savininkas parodo namą, esantį tik per keletą minučių kelio nuo centro. Jaučiuosi lyg devintame danguje. Tradiciškai tai yra 2 arba 3 aukštų namas su virtuve bei gyvenamuoju kambariu pirmame aukšte bei keliais miegamaisiais viršuje. Plius visi tokie mieli patogumai kaip skalbimo mašina, televizorius, elektrinis arbatinukas, stalo įrankiai, lėkštės, puodai bei kambario baldai. Be manęs name dar gyvens keturios merginos bei vaikinas, ką aš suvokiu kaip privalumą, nes jau yra šansas susirasti draugų. Kadangi vasaros sezonas, kainos studentams mažesnės, nei mokslo metais, todėl turiu mokėti 25IR£ per savaitę (~ 115Lt). Šiaip, norint išsinuomoti atskirą butą, kaina svyruoja nuo 50 iki 80 IR£ per savaitę. Taigi, turiu darbą, pragyvenimo šaltinį, bei gyvenamą vietą, ko daugiau bereikia?

ŽMONĖS

Tai manote airiai "ryži"?… Ir teisingai manote. Ėmiau atkreipti dėmesį į jų plaukų spalvą gal po gerų 2 savaičių gyvenimo čia. Ir kokie 70 procentų, na gerai, 60, yra šlakuoti, strazdanoti ir turintys oranžinę "ševeliūrą". Jei plaukai ne ryži, žmogus vis tiek šlakuotas. Tik "ryžumas" toks mielas, aukso geltonumo. Vis tiek sako red-haired. Airiai draugiški. Paprašius pagalbos, niekuomet nepaliks tavęs vidury lauko. Pasisiūlys padėti patys ir nepareikalaus jokio atlygio. Mane žavi kaip merginą (ir tegul vyriškoji pusė pažiūri į tai atlaidžiai…) tai, kad Airijoje įprasta vaišinti merginas. Vaikinas nesismulkina pavaišindamas alumi ar sumokėdamas už kavą. Žmogus, išsitraukęs pakelį cigarečių, pasiūlo rūkyti ir šalia esantiems. Jei pub'e kas nors pakyla užsisakyti alaus, jis nupirks ir kitiems geriantiems. Nesvarbu, ar tai vaikinas, ar mergina. :)

Vairuoja airiai kaip išprotėję. Siauri keliukai, likę dar nuo laikų, kuomet Airija buvo skurdi žemės ūkio salelė kažkur Europos vakaruose, vos talpina du automobilius. Jei reikia prasilenkti, vienas iš automobilių turi sustoti. Šalia, už 1.5 metro, skardis, iš kitos pusės - kalno šlaitas ir dar dvi avys makaluojasi tarp ratų... O jie, varo 120 km/h, lyg tai 50 myliu/h, ir švilpauja. Belieka nagais įsikirsti į sėdynės šoną ir laukti, kuo kelionė pasibaigs.

ALUS

lager, lager... STOUT!

Alaus kultūra klesti. Užsisakęs pintą (0.568 l), lauki apie 5-7 minutes, nes alus turi būti pilamas lėtai. Leidžiama putai nusistoti. Po tų 5-7 minučių gauni savo stiklą su pro kraštą besipilančiu ruduoju skysčiu. Kiekvieną kartą imdama savąją, per viršų bebėgančią pintą, pagalvoju apie lietuvius padavėjus. Jei kiekvieną kartą alaus pripiltų tiek, jog lietųsi pro kraštus, vaikinas arba mergina greitai atsisveikintų su darbu. Čia - taip turi būti įpilta!!! Net pasakojama, jog Guinnesso įpylimo laiko standartas yra 10 minučių. Dauguma airių, kaip ir reikia tikėtis, geria tamsų alų, kurį jie vadina ne alumi (beer), o "stout". Guinness manau visiems žinomas. Kitos puikios alaus rūšys yra : Murphy's, Beamish, Kilkenny.  Populiariausi šviesūs importiniai: Calsberg, Heineken, Budweiser (vadinamas Bud ir airių kalboje reiškiantis vyrišką lytinį organą), vietiniai: Guinness alaus daryklos Carling, Smithwick's bei HARP.

Pub'ai (Lietuviškai aludė, tačiau baiminuosi taip pavadinti, nes ar matėte kada aludę, kur leistų laiką tiek suaugę, tiek vaikai, ypač mažesniuose miesteliuose, kur trūksta pramogų?) nustoja pilstyti alų 11.30 nakties. Laimei, neseniai priimtas įstatymas savaitgaliais pilstyti alų iki 12.30. Pabaigi savąjį bokalą ir tuomet prasideda clubbing. Skubama į mėgstamą arba artimiausią klubą (priklausomai nuo išgertų pintų kiekio), kur bokalas alaus kainuoja beveik dvigubai, tačiau vietinis DJ'ėjus leidžia muziką ir gali šokti iki nukritimo.

Muzika naktiniuose klubuose skamba pati įvairiausia. Žinoma, dominuoja popsas. Tačiau atskiros savaitės dienos skiriamos kitoms muzikos srovėms. Taip pat atskiri klubai specializuojasi skirtingos muzikos kryptyse. Reikia tik žinoti, kur eiti, ir net išrankiausias skonis bus patenkintas. "Privačių šokių vakarėlių", kurie taip malonindavo širdį savaitgaliais Vilniuje (ech....) neradau. Aišku, geriausių technovakarėlių reikia ieškoti Dubline, kur sako, klubinis gyvenimas yra net smagesnis nei Londone.

"Klubinėjimas" baigiasi apie pusę trijų. Po išgerto alkoholio kiekio pakilęs alkis malšinamas take-away restoranėliuose čipsais, bulvėmis fri, picomis ir kitu junk (ee... atseit š..dinu) maistu. Man, kaip grynakraujei lietuvei, iš karto kelia nesusipratimą, kodėl jie netiekia maisto pačiose gėrimo vietose, na, bet čia jau šalies specifika. Apie 3 nakties, kuomet publika skirstosi namo ar bando įsiprašyti pas šalia gyvenančius draugužius, aš pajuntu natūralų troškulį alkoholiui. Ehe. Alkoholio parduotuvės uždarytos, pub'ai taip pat, klubai irgi… Lieku su nukarusiu liežuviu ir išdžiūvusia gerkle, bei pažadu sau pačiai kitą vakarą įsimesti skardinę alaus prieš going out. Tam paprastam troškuliui numalšinti.

Iš ryto susitikus draugus, pirmas klausimas nebūna "kaip miegojai?", ar "kaip nuotaika?". Klausiama "Have you been out, last night? Where?" Tai tas pats kaip klausti, "kas geresnio?" Lietuvoje. Todėl akivaizdu, jog jei pasirodai rytą darbe raudonu veidu, užmiegotom akim ir nuolat geri vandenį, kiekvienas supratingai šypsosi ir klausia, kurioje užeigoje praleidai vakar vakarą. Beje, jei esi pagiringas, geriau pasirodyti darbe ir paskutinėmis jėgomis ištempti dieną. Nes airiai vertina darbą, ir jei dirba - dirba lyg žvėrys. Gal todėl ir šalies ekonominė padėtis šiuo metu iškelia Airiją į vieną iš pirmųjų vietų tarp sparčiausiai besivystančių šalių.

Na, ir pabaigai šiek tiek minusiukų. Geras patiekalas be druskos bus prėskas ir beskonis. Pub'ai užsidaro per anksti!!!!! Net su naująja sistema baigti pilstyti alų savaitgaliais 12.30 nakties, bei dar pusvalandžiu pintai pabaigti, jie užsidarinės 1 valandą nakties. Tai vis tiek per anksti. Po to telieka traukti į naktinį klubą, kur nebegalėsi ramiai gurkšnoti garsios muzikos fone, vos gebėdamas išgirsti pašnekovą. Kitas minusiukas - draudimas gerti alkoholį viešose vietose. Kad vyno nepagersi lauke, mes Lietuvoje jau įpratome, tačiau ar galėtų visi parko prieš Prancūzų ambasadą vietiniai įsivaizduoti savo vakarą be kelių butelių alaus?..... Vargiai, vargiai. O čia tenka. Gal todėl ir parkų ne dauguma. Na, ir paskutinis dalykas, erzinęs keletą savaičių. Ar galite įsivaizduoti EURO 2000 futbolo rungtynių žiūrėjimą dideliame pub'e su puikiais dideliais ekranais ir fone skambančia pop muzika?... Velniai juos rautų. Suprantu, jog šalia sėdinčiom merginom labiau rūpi pakabinti keletą futbolo fanų, nei stebėti, nors ir žavius, tačiau nepasiekiamus futbolininkus. Bet bent jau toms kelioms žaidimo valandoms baro savininkas galėtų paaukoti intriguojančią atmosferą priimtinesniems dalykams.

RŪBAI

Madingas kamufliažas

Tradiciškai apie aprangą ir stilių. Merginos pamišusios dėl prigludusių marškinėlių, išmargintų rytietiškais motyvais, siuvinėtų, puoštų karoliukais bei kutais. Jei marškinėliai atidengia pilvuką, ar nugarą - dar geriau. Trumpi sijonai, kuomet priekis bei nugara yra apversto trikampio formos ir ilgesni už šonus, džinsai siuvinėtomis klešnėmis, aukšti smailiakulniai bateliai. Palaidinukės aukštais kaklais a la 70-ieji. Prigludę džinsiniai švarkai bei džinsinės suknelės-chalatėliai. Mažos skarelės - bandanai džinsinio ar kito ryškios spalvos audinio. Spalvos: rožinė, ryški žydra, švelniai violetinė. Vaikinai velkasi prieky susegamus marškinius trumpomis rankovėmis ir nemaža drakono aplikacija ant priekio. Vis dar iš mados neišeinančios kelnės su pridėtinėmis kišenėmis šonuose. Siluetas - plačios, ilgos, žemę siekiančios klešnės ir ant klubų nusmukęs juosmuo. Visi eina iš proto dėl Azijos, Afrikos motyvų ir užrašų nesuprantama kalba. Todėl kartais tenka sumišti, kuomet gatvėje sutikti japonai ima šypsotis ir rodyti į mano žalius marškinėlius su hieroglifu ant krūtinės. Ką įdomu reiškia tie ženklai? Techno pakraipos gerbėjai dėvi slidžios, pluoštinės medžiagos kelnes bei švarkus, bei tuos pačius Lietuvoje populiarius "kryžminius" krepšius. Karščiausia sezono naujiena - aviatorių akiniai nuo saulės. Aš juos pavadinčiau serialų apie Amerikos policininkus akiniais. Jei galite įsivaizduoti tipišką, "didelį" amerikoną-cop'a juoda uniforma bei juodais pusę veido dengiančiais akiniais, suprasite, ką turiu omeny. Visgi galiu pasakyti, jog airiui nieko nereiškia pasirodyti gatvėje purvinais ar suplyšusiais rūbais, jei jis tai laiko savo stiliumi. Žmogus, turintis savo stilių, gal bus suvokiamas lyg norintis ką nors įrodyti pasauliui, tačiau jam svarbu jaustis gerai. Girdėjau neformalų porelės pokalbį. Mergina: "Ar tu vis dar nesiplauni plaukų?". Vaikinas: "Man taip labiau patinka". Taika ir ramybė jų abiejų veiduose.

[SK, 2000-07-18]