LITERATŪRA

Naujoji graikų literatūra pradėjo formuotis pirmaisiais amžiais po Bizantijos žlugimo (1453m.). Jai įtakos turėjo Antikos ir Bizantijos kultūros tradicijos, Renesanso idėjos, graikų tautosaka (epas „Digenis Akritas", IX—XI a. baladės; istorinės dainos, kleftų dainos). XV—XVII a. buvo palankesnės sąlygos plėtotis regioninei literatūrai turkų neužimtose salose, ypač Kretoje. Čia sukurta anoniminė poema "Piemenaitė" (1627m.), G. Chortakio (apie 1637m.) dramos veikalai, V. Kornaro (apie 1600—1670) eiliuotas romanas "Erotokritas". XVII—XVIII a. literatūra graikų kalba šiek tiek buvo kuriama Konstantinopolyje, fanariotų sluoksniuose. Atsirado memuarinės literatūros veikalų.

XVIII a. pabaigoje — XIX a. nacistinio išsivadavimo judėjimas turėjo didelę reikšmę literatūros ir kalbos formavimuisi. Vyko kova tarp anarchistų, praktikavusių grynąją kalbą (katarevusą) ir liaudies kalbos (dimotikos) šalininkų. Patriotinei ir demokratinei krypčiai pradžią davė K. Rigo (apie 1757—1798) pilietinė lyrika, parašyta liaudies kalba. J. Vilaras (1771—1823), A. Christopulas (1772—1847) kūrė anakreontinę poeziją. 1821—1829 metais graikų nepriklausomybės karo revoliucines nuotaikas kūryboje reiškė poetas D. Solomas (1798—1857), vadovavęs Jonijos mokyklai, kuri puoselėjo liaudies tradicijas ir kalbą, kovojo su anarchizmu literatūroje. Jonijos mokyklai priklausė poetai: A. Kalvas (1792—1869), A. Valaoritis (1824—1879), dramaturgas A. Matesis (1794—1875). Į antikos kultūrą orientavosi ir "grynąją kalbą" kultivavo Atėnų I-mosios mokyklos atstovai, poetai: A. Sucas (1803—1863), P. Sucas (1806—1868), A. Rangavis (1809—1892). Istorinį romano žanrą plėtojo K. Ramfas (1778—1871), P. Kaligas (1814—1896), E. Roidis (1835—1904). J. Psicharis (1854—1929) kalbotyros ir grožinės literatūros veikalais prisidėjo prie liaudies kalbos įsigalėjimo literatūroje. Poetai K. Palamas (1859—1943), G. Drosinis (1859—1951), J. Griparis (1871— 1942), L. Porfyras (1879—1932), susibūrę į Atėnų II-ąją mokyklą, įtvirtino liaudies kalbos vartojimo tradiciją literatūroje. Reikšmingų realių novelių ir apysakų sukūrė A. Eftaliotis (1849—1923), A. Papadiamantis (1851—1911), A. Karkavicas (1866—1922), K. Teotokis (1872—1923), romanų miesto tematika — G. Ksenopulas (1867—1951), dramos veikalų — K. Christomanas (1867—1911). K. Kavafis (1863—1933) parašė filosofinės lyrikos. Poeto ir prozaiko K. Varnalio (1884—1975), poetų J. Rico (g. 1909m.), N. Vretako (g. 1911m.) kūrybai būdingos marksistinės idėjos, soc. realizmo metodai. Prozaikai E. Aleksijus (g. 1898m.), T. Kornaras (1909—1970), M. Lundemis (g. 1912m.) gvildeno "mažojo žmogaus", N. Kazandzakis (1883—1957) — buržuazinės moralės, S. Mirivilis (1892—1969) — karo temą. Reikšmingų kūrinių antifašistine tematika parašė poetas K. Varnalis, poetas ir dramaturgas A. Sikelianas (1884—1951), G. Seteris (1900—1971). Kiti rašytojai, poetai: R. Bumipapa (g. 1906m.), O. Elitis (g. 1911m.), T. Livaditis (g. 1922m.), T. Patrikijas (g. 1924m.), prozaikai K. Politis (g. 1900m.), L. Naku (g. 1903m.), G. Teotokas (g. 1905m.), P. Prevelakis (g. 1909m.), D. Hadzis (g. 1913m.), dramaturgai: G. Ksenopulas, G. Sevastikoglas (g. 1913m.), poetas ir literatūros kritikas M. Avgeris (g. 1884m.). 1967—1974m. karinės diktatūros laikotarpiu daugelis pažangių rašytojų gyveno emigracijoje.