Krantų linijos ilgis (su salomis) ~ 15 000 km. Krantai labai vingiuoti, aukšti, statūs. Daug įlankų (didžiausios: Korinto, Patrų, Termos, Sarono), užutekių, pusiasalių (Peloponeso, Chalkidikės).

Reljefas. ~70% teritorijos užima kalnai. Vakarinės dalies paviršių formavo alpinė kalnodara. Išilgai Jonijos jūros eina Epyro kalnai, susidarę iš klinčių ir flišo. Į rytus nuo jų yra aukštesni Pindo kalnai (aukščiausia viršūnė — Zmolikas, 2637 metrai). Susidarę iš skalūnų, ragainių, klinčių; statūs šlaitai, gilūs tarpekliai. Pindo kalnų tęsinys yra Peloponeso pusiasalyje, Kretos ir Rodo salose. Rytinis dalies paviršius susiformavo per hercinę kalnodarą, erozijos smarkiai suskaidytas į masyvus (Vermiono, Osos, Otrio, Parnaso, Očio kalnai). Jie susidarę iš prekambro kristalinių skalūnų, gneisų ir granitų. Vidutinis aukštis 1200—1800 metrai, aukščiausia viršūnė — Olimpas, 2911 metrų (aukščiausias A taškas). Būdingos karstinės reljefo formos. Tų kalnų tęsinys yra Kikladų ir Eubojos salose. Šiaurės rytuose — Rodopų ir Pirino kalnų pietinės atšakos. Lygumų daugiausia  pakraščiuose. Tesalijos lyguma yra didžiausia Graikijoje.

Klimatas mediteraninis. Liepos vidutinė temperatūra 25 °C (šiaurėje) ir 27 °C (pietuose); sausio vidutinė temperatūra atitinkamai 4—6°C ir 10—12°C (kalnuose žemiau 0°C). Kritulių mažėja iš šiaurės vakarų į pietryčius. Daugiausia jų vakarinėje dalyje — 900—1500 mm; rytiniuose rajonuose ir Egėjo jūros salose 400—700 mm, centrinės dalies įdubose 350 mm per metus (80% žiemą). Keletą mėnesių per metus aukščiausią viršūnę dengia sniegas.

Upės daugiausia trumpos, slenkstėtos, vandeningiausios žiemą. Vasarą mažosios upės išdžiūsta. Didžiausios upės: Haliakmonas, Achelojas, Pinijas. Šiaurės rytuose teka Marica, Strimonas (Struma), Aksijas (Vardaras); Graikijoje yra tik jų žemupiai. Šiaurinėje  dalyje daug ežerų. Didžiausi: Prespa, Volvis, Vegoritis; vidurio Graikijoje didžiausi: Trichonis ir Vyvis. Laivybinis Korinto kanalas (6343 m ilgio) jungia Korinto įlanką su Egėjo jūra.

 Dirvožemiai ir augalija. Pakrantėse ir priekalniuose tamsiai rudi ir rudieji, aukščiau — rudieji kalnų dirvožemiai. Rytų Tesalijoje, Peloponeso pusiasalyje, šiaurės ir pietų Sporadų salynuose — kalnų raudonieji dirvožemiai. Miškingumas ~15% pietuose iki 750—900 m aukščio auga makija, visžaliai krūmai (mirtos, kadagiai), pušų ir ąžuolų giraitės. Aukščiau (iki 1000 m) — plačialapių (ąžuolų, bukų, kaštonų) miškai. Kalnų viršūnėse — kėniai, pušys. Šiauriniuose rajonuose iki 750—1000 m auga klevai, uosiai, liepos, kaštonai, graikiniai riešutmedžiai, iki 1800—1950 m — bukų, aukščiau — spygliuočių miškai. Didesniame negu 2000 m aukštyje yra alpinės pievos.

Gyvūnija Kalnuose yra šakalų, lapių, vilpišių. Endeminės rūšys: akmeninis ožys, pilkasis žiurkėnas, pakrančių vandenyse — ruonis vienuolis. Daug gyvačių, vėžlių, driežų. Nacionaliniai parkai: Olimpas, Parnasas (Vidurio Graikija) ir Samarija (Kretos sala).