Virtualios teminės parodos   /   Astos Poškienės (Esu) virtuali fotografijų paroda "JO PORTRETAS"

Astos Poškienės (Esu) virtuali fotografijų paroda "JO PORTRETAS"

                                                             
JO PORTRETAS. Fotografė Asta Poškienė (Esu), draugystę su fotografija pradėjusi nuo gamtos vaizdų, yra sakiusi, kad niekada nefotografuos portretų. Bet, kaip sakoma, niekada nesakyk niekada. Pabandžius kartą, kitą, ji nebegalėjo sustoti. Gamta galima grožėtis, o žmogų reikia atverti. Kiekvienas jis vis kitoks, savaip gražus ir nepakartojamas ir jei fotografui užtenka kantrybės ir noro, jis išlaukia to momento, kai žmogus nusimeta kaukę, išsilukštena iš įvairių jo esybę slepiančių kiautų ir atsiveria. Tada įvyksta mažas stebuklas, kurį norisi užfiksuoti. Žmogus, praradęs savo gynybinius šarvus, yra be galo gražus, tobulas, daug geresnis nei stengiasi pasirodyti. Štai tokius ir fotografuoja.

Asta Poskiene Esu
  
                 
                                                                                          
     


Asta nemėgsta studijinių portretų. Neslepia, yra bandžiusi, tačiau nesusidraugavo  su statytine fotografija ir „smile emoticon“, jai nereikia teatro, kad atvertų žmogų. 
Aš nedrįstu teigti, jog dirbtinai sukurta emocija yra negyva, bet ji yra ne visai tai, ko man norisi. Net jei emociją ir pavyksta sukurti, aš žinau, kad ji dirbtinė. Geras modelis gali įsijausti ir suvaidinti kaip aktorius, bet man atrodo, kad portretas yra tam, kad atskleistų tą, kurį fotografuoju, o ne mane pačia, -  sako Asta.


 

Geriausi portretai visada atsitinka tada, kai mano nužiūrėtas objektas neįtaria, kad pakliuvo į taikiklį, - sako Asta. - Bet taip elgtis neetiška, nors kartais nepavyksta numaldyti sportinio azarto.
Dažniau ji renkasi sudėtingesnį kelią - pamažu jaukinasi žmogų. Filosofo Leonido Donskio portretas radosi tik trečią bendravimo dieną, būtent tada, kai filosofas tiesiog nebematė fotoaparato Astos rankose.

 

Asta, fotografuojanti  beveik  dešimtmetį, kalbėdama  apie savo  pomėgį, stengiasi  išvengti žodžio  kūryba.  Per anksti,  - sako fotomenininkė.  - Mano  fotografija  greičiau  yra žaidimas, laukimo malonumas. Ilgesnis, trumpesnis. Portretai  nebyra  kaip blynai iš keptuvės.  Pirmasis šio  ciklo  portretas buvo  sukurtas 2009 -aisiais metais. Ši paroda - kuklus 6 - 7 metų darbo įvertinimas. Tiksliau tik viena jo dalis. Tęsinio laukite po pusmečio arba po metų. Kita paroda bus „JOS PORTRETAS“.

                                                                                                                                                                                                                                                                                               Birutė Skaisgirienė