Personalijos   /   Angelina Banytė / tapytoja /

Angelina Banytė / tapytoja /

Straipsnis
Angelina Banytė / tapytoja /
Freska
Natiurmortai
Portretai
Abstrakcijos
Video
Bibliografija
 

banyteAngelina Banytė
gimė 1949m. rugpjūčio 6d. Mažeikiuose. Po kelerių metų šeima persikėlė gyventi į Panevėžį. Mokėsi miesto 2-oje pradinėje mokykloje, po to internatinėje sporto mokykloje. Garsus Panevėžio dailininkas ir piešimo mokytojas Petras Naruševičius, pastebėjęs Angelės gabumus, patarė mamai siųsti mergaitę mokytis dailės, tad nuo 1961m. rudens - ji jau Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokyklos moksleivė. Meno mokyklą Angelė baigė 1968 metais.
1961-1974 metais Angelė studijavo freską-mozaiką Vilniaus dailės institute (dabar akademija). Tuo metu į freskos mozaikos studijas buvo priimamam labai nedaug studentų- Angelinos kurse mokėsi tik penki monumentalistai.
Studijoms vadovavo prof. Sofija Veiverytė. Sėkmingai apgynusi diplominį darbą, freską-sgrafitą „Dainavos šalis“, atliktą Druskininkų sanatorijoje „Dainava“ (1974m.), Angelė pradėjo savarankišką dailininkės karjerą.
Aštuntajame dešimtmetyje monumentalioji tapyba buvo perspektyvi profesija. Baigęs studijas, dailininkas monumentalistas žinojo, kad jo laukia dideli darbai.
1976 metais Angelina Banytė apsigyveno Klaipėdoje. 1977-1983 metais ji dirbo Klaipėdos   „Dailės“ kombinate dailininke-kūrybininke, buvo kombinato meno tarybos narė.
1978 metais Angelė tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare. Parodose pradėjo dalyvauti nuo 1973 metų, pirmąją individualią parodą surengė 1978 metais. 1981 metais Angeliną aplanko šlovė: ji tiesiog žaibiškai išgarsėjo. Už freską „Mūsų kraštas“ (Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto konferencijų salėje, Vilnius, 1978-1980), kuriai atlikti profesorės Sofija Veiverytė bendraautorėmis pasikvietė savo buvusias mokines A. Banytę ir N. Daškovą, trims dailininkėms buvo paskirta TSRS valstybinė premija.
Puikiai pradėjusi monumentalistės karjerą, per dvidešimt penkerius kūrybos metus Angelė Banytė sukūrė dvidešimt kompozicijų (tris iš jų su bendraautoriais), kurių bendras plotas-daugiau kaip 800 kv. m. Jos freskų yra Vilniuje, Druskininkuose, Klaipėdoje, Palangoje, Juknaičiuose.
Paskutinysis didelis Angelės darbas – freskų ciklas knygos tema Klaipėdos universiteto Humanitariniame fakultete.
Tarp didelių darbų ir rimtų užsakymų neišvengiamai atsirasdavo pauzių. Jas padėjo užpildyti piešimas ir molbertinė tapyba.
Esminė A. Banytės kūrybos savybė yra ekspresyvus sintetizmas. Jis pasireiškia kompozicinėse struktūrose, spalvinėse dermėse, minties ir nuotaikų slinktyse. Sutelkdama išskirtinį dėmesį detalėms, dailininkė visada išlaiko harmoningos visumos pojūtį. Jos monumentaliosios tapybos darbai pasižymi tvirta struktūra ir „minkštu“ vaizdo pobūdžiu, dekoratyvumu ir subtiliomis spalvomis. Stebėdama natūrą skvarbiu analizuojančiu žvilgsniu, A.Banytė originaliai  bei savitai išreiškia ją monumentalios ir molbertinės dailės kūriniuose. Jos kūryboje romantinė dvasia dera su įtampos kupino šiuolaikinio gyvenimo atspindžiais. Išlaikydama pagarbą tradicijoms, dailininkė drąsiai ieško stilistinių ir idėjinių naujovių.

PIEŠINIAI
Akademinis piešimas-būtina kiekvieno menininko pradžių pradžia. Monumentalistikoje piešinys yra ypač svarbus. Kiekvienai freskai daroma daugybė parengiamųjų piešinių, kurie vėliau susidėlioja į natūralaus dydžio kartonus-paskutinį etapą prieš „mūšį“ su siena.
Angelė mėgsta piešti. Pastaruoju metu didžioji piešinių dalis-savarankiški kūriniai, patraukiantys improvizacine dvasia. Angelės piešiniai - greitai, tvirta ranka sukurti konstruktyvūs kūriniai. Dažniausiai dailininkė piešia anglimi, sangvinu, pastele.

NATIURMORTAI-DAIKTŲ  PORTRETAI
Angelės natiurmortus derėtų vadinti „daiktų portretais“. Tuo jie šiek tiek primena XVII amžiaus olandų tapytojų pagarbų santykį su daiktu. Tačiau juose nėra nei pėdsako olandiško skrupulingumo ar XX amžiaus banalaus siekio tapyti „tikriau už tikrą“.
Kaip žmonėms, taip ir daiktams kartais pasiseka ir jie patenka į Angelės paveikslus.
Natiurmortų objektams ji labai išranki: jie turi būti įdomūs išore, o vidinės prasmės įgauna jau tapybos procese.
Kiekvienas daiktas jos rankose individualizuojamas, atskleidžiamas jo charakteris. Tai ne šiaip sau puikiai sukomponuoti pastatymai-juose juntama intriga, santykiai tarp natiurmorto objektų kartais įtempti, tarsi trumpas siužetas įdomiai daiktų istorijai. Ekspresyvumo ir dinamikos natiurmortų kompozicijoms suteikia deformacija: apvalumai krypstant aštrėja, aštrios briaunos minkštėja...
Spalvos natiurmortuose sodrios, kontrastingos, nors visada tapoma plonais sluoksniais, beveik neakcentuojant potėpio. Vienu metu daiktai buvo beveik praradę spalvas, kartu su jomis - ir „daiktiškumą“. Pamažu sodrus koloritas vėl grįžo į natiurmortus, tarsi ironiškai teigdamas-pažiūrėkite, koks gražusis netikras pasaulis.

PORTRETAI
Molbertinė tapyba jai niekada nebuvo tik poilsis ar lengvas užsiėmimas  tuo metu, kai neturėjo didelių užsakymų freskoms. Tai galimybė būti laisvesnei, atviresnei ir kitaip interpretuoti tikrovę, nes monumentalisto darbas turi savus, gana kietus reikalavimus. Pamažu tai tapo jos savastimi. Tapyti portretus ir natiurmortus Angelė pradėjo maždaug 1980 metais. Pirmasis buvo jos geros draugės, aktorės E. Gaigalaitės portretas. Per porą dešimtmečių Angelė sukūrė ištisą Klaipėdos inteligentijos atstovų portretų galeriją.
Gavus užsakymą, dailininkė išbandė savo jėgas ir istorinio portreto žanre. Taip buvo nutapyti Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų - Kristijono Donelaičio, Martyno Mažvydo, Ievos Simonaitytės ir Vydūno portretai.
Angelė Banytė turi ypatingą tapytojo portretisto savybę - pamatyti ir atskleisti tai, ko pats žmogus dar nežino turįs, sudvasinti realybę.
Nuostabiausia, kad ji tai daro be jokio pataikavimo ir pagražinimo. Konstruktyvūs, skaidrios, lengvos tapybos, tiksliai charakterizuojantys Angelės Banytės portretai visai nepanašūs į užsakomuosius darbus.

ABSTRAKCIJOS LINK. KOMPOZICIJOS
Kompozicijos-betarpiškas Angelės Banytės monumentaliosios tapybos tęsinys, savotiška jos kvintesencija. Jos atsirado iš „sienų“ alkio dešimtojo dešimtmečio pradžioje.
Monumentaliosios tapybos specifika reikalauja tam tikro vaizdo traktavimo, freskose paprastai formos ir spalvos prasme daug sąlygiškumo, minties apibendrinimo, dekoratyvaus sprendimo.
Visiškai natūralu, kad molbertinėje Angelės tapyboje egzistuoja gana  stiprus dekoratyvusis pradas einantis lygiagrečiai su daugiasluoksnės tapybos technika.
Pamažu gana tikroviškos figūrų, daiktų formos ir sodrios spalvos užleido vietą pusiau abstrakčioms, achromatinėms struktūroms. Liko tik užuominos, kuriose galėjai atspėti apibendrintus paukščio, žuvies, ledo lyties, ugnies liežuvio motyvus. Tai buvo jos kūryboje ypatingas koncentracijos ir naujų paieškų laikotarpis, įvardintas kaip „tyliųjų paveikslų“ metas.
Išbandžiusi „freskines“ spalvas ir formas, tapytoja pamažu sugrąžino į kompozicijas intensyvias spalvas, tačiau kaip naujų potyrių požymis, išliko tylos ir savotiško atsiribojimo nuo realybės pojūtis. Net ir pastaruoju metu pamėgtas ornamentavimas, išreiškiamas per natiurmortuose panaudotą  įmantrių audinių raštų linijas, yra tarsi tikrosios realybės atgarsiai.
A. Banytės kompozicijos, portretai ir natiurmortai patiria vieningus formos, spalvos ir minties impulsus, o visuma visada primena jos monumentaliuosius darbus.
Angelė, perfrazavus rytiečių posakį, dažnai sako: „Esu ne tokia, kokia norėčiau būti, esu tokia, kokia negaliu nebūti“. Tačiau dar daugiau pasako jos kūryba, pažymėta neeilinio talento ženklu.

                                                                                                  Kristinos Jokubavičienės tekstas.