Monumentalioji tapyba architektūros labirintuose: praeitis ir dabartis

Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos projektas

Ne vieną Klaipėdos visuomeninio pastato interjerą puošia profesionalių monumentaliosios tapybos meistrų (Angelinos Banytės, Juozo Vosyliaus, Antano Kmieliausko ir kt.) sukurtos klasikinės freskos, kurių dažnas nėra matęs ir nieko nežino apie jų kūrėjus. Klasikinės freskos aukso  amžius – septintasis-aštuntasis  XX a.  dešimtmečiai, kuomet  Klaipėdoje buvo sukurti patys įspūdingiausi sieninės tapybos kūriniai: A. Banytės freska „Menas“ E. Balsio menų gimnazijoje, A. Banytės ir J. Vosyliaus sgrafitas „Laikas ir Klaipėda“ Laikrodžių muziejaus kiemelyje, A. Banytės freska „Medicina“ Klaipėdos universitetinėje miesto ligoninėje ir kt.

Šiuo metu situacija yra gerokai pasikeitusi:  pastatai modernėja, architektūroje įsitvirtino stiklas, pakito užsakovų skonis, tad tradicinei freskai moderniuose pastatuose neliko vietos. Klasikinės freskos amžius, kaip bebūtų gaila,  baigiasi, tačiau mūsų uostamiestyje pamažu prigyja kita – street art’o (gatvės meno) – tradicija. Senamiesčio erdvėse jau pastebime ne vieną šiuolaikinės sieninės tapybos ar neofreskos inkliuzą. Tačiau ar žinome, kiek tokių objektų mūsų mieste yra ir kaip juos rasti?

Šis interaktyvus žemėlapis – vedlys padės jums susipažinti  su monumentaliosios tapybos objektais Klaipėdos mieste ir nurodys koordinates, kur juos galėtumėte rasti. Prie kiekvieno objekto nuotraukos rasite kūrinio metriką (autorystė, kūrinio sukūrimo data, užimamas plotas ir kiti duomenys), ir trumpą kūrinio sukūrimo istoriją.

Žemėlapyje objektai žymimi sekančiai:

isore

OBJEKTAI IŠORĖJE

vidus

OBJEKTAI VIDUJE

Pagal projektą taip pat sukurtas valandos trukmės režisieriaus Algimanto Jarukaičio ir Meno skyriaus vedėjos Birutės Skaisgirienės dviejų dalių dokumentinis-edukacinis filmas:
Monumentalioji tapyba architektūros labirintuose: Klaipėda. I dalis – praeitis
Monumentalioji tapyba architektūros labirintuose: Klaipėda. 2 dalis – Dabartis

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba