Tolerancijos aukštumos
Rūta LUKAUSKAITĖ
2008-ieji knygos metai. Ne kartą girdėjome kalbas apie geriausius autorius, perkamiausių knygų „topus“, knygų muges, kaip reikalingos mums yra knygos, tačiau ar susimąstėme, kiek vargo suteikia rašytojui mintis, kad reikia parašyti gerą knygą, nuolatiniai klausimai, kaip tai padaryti. Tačiau sunkiausia yra ne parašyti knygą, o girdėti kritiką skirtą tavo kūrybai. Visuomenės nuomonę labai stipriai įtakoja rašytojo savęs vertinimo skalė, sugeba įtaigiai įrodyti, koks tu puikus arba atvirkščiai - koks tu nevykėlis. Rašytojas gali net pradėti abejoti savo gabumais. Ne vienas yra pasvajojęs apie galimybę paplatinti savo kūrybą, tačiau tenka susidurti ir su tokiais, kurių norus užšaldę kritikos antpuolis. Ne vieno jauno žmogaus norai yra sutrypiami jau „pažengusių“ ir kaip rašyti išmanančių žmonių. Aš jokiu būdu nesakau, kad kritika blogai, tiesiog manau, kad ji turi būti pagrįsta, argumentuota ir jokiu būdu neprisidengta iškrypusiu tolerancijos suvokimu.
Visuomenėje vis garsiau prabylama apie tolerancijos stoką, tačiau jokių veiksmų nėra imamasi, kad pakeisti situaciją. Kalbama, kad reikia būti tolerantiškais, tačiau kur dingsta ta tolerancija, kai jau nebeužtenka kalbėti tik kas ji, kaip reikia ją skatinti, o jau ir reikia pritaikyti praktikoje?! Dabar atsiranda vis daugiau ir daugiau internetinių svetainių, kuriose žmonėms suteikiama puiki galimybė parodyti viešai savo gebėjimus kurti. Tačiau ten galima ne tik parodyti, kaip puikiai sugebama rašyti, bet ir pakomentuoti kitų autorių kūrinius, parodyti savo mentalitetą, aukštą kultūros lygį, pasiūlant ateiti, kai išmoks rašyti ar tarstelint (beje-nepagrindžiant jokiais argumentais), „kad tavo kūrybai trūksta kažkokio cinkelio, neįmanoma rasti jokių stiliaus apraiškų“ ir t.t.
Be abejo yra ir tokius tinklapius kuruojančių žmonių, kurie regis turėtų prižiūrėti platinamus tekstus, tačiau regis jiems labiau rūpi ne talpinamų tekstų kokybė, o kiekybė. Liūdna žiūrėti, kai svetainių administratoriai užuot pašalinę vartotoją už kito žmogaus žeminimą, tiesiog praleidžia pro akis orumą žeminančią kritiką. Dažnai būna kritikuojama net ne pati kūryba, o tu pats. Išankstiniai stereotipai neleidžia nusikratyti kaustančių grandinių ir verčia galvoti, kad negali būti naujovių. Štai, regis gražia forma, tave gali pasiųsti į kitą svetainę, mat vartotojo amžius neatitinka keliamų reikalavimų arba išankstinis nusistatymas teigia, kad vis tiek nieko gero nebus. O kur tolerancija paklausime? Nėra.
Rašytojui pabandžius šiek tiek aštresniu kampu pažiūrėti į kokią nors gyvenimišką situaciją, jis turi iškart apgalvoti, kaip perteikti savo mintis tolerantiškiau ir cenzūruojant, nes jam gali grėsti teisinė atsakomybė už kito asmens įžeidimą. Pats žodis „tolerancija“ Lietuvoje turi ypatingą prasmę. Jis nervina mus, tačiau dabar net pats mažiausiai išsilavinęs žmogus naudojasi tolerancijos teise ir netgi akiplėšiškai aiškina, kas galima, o kas ne, puikiausiai viską išmano ir net sugeba pamokyti kitus. Jis teigia, kad puikiai galėtų išreikšti savo nuomonę vienokiu ar kitokiu klausimu, tačiau paprašius jo argumentuoti, ar bandant jam akivaizdžiai įrodyti jo neteisumą, jis net gali įsižeisti ir paklausti: „o kur tavo tolerancija?“
Vis dažniau pati tolerancija tampa tarsi ginklu kovoje dėl skirtingų interesų, nuostatų, vertybių. Dažniausiai - ne silpnųjų ginklu. Kiekvienas bando įrodinėti savo tiesą remdamasis tolerancijos principu, tačiau dažniausiai laimi tas, kuris stipresnis - tad dabar galima drąsiai teigti, kad tolerancija stipriųjų rankose. Turi valdžią - turi ir toleranciją.
Tačiau visgi, ar lengva būti tolerantiškam? Kur ta riba tarp tikrosios tolerancijos ir pasikeitusios abejingumo formos? Tolerancija - tai sugebėjimas pripažinti kito žmogaus teisę mąstyti, elgtis bei gyventi pagal savo nuostatas, o ne taip kaip norėtųsi man. Tai susitaikymas su jo teise būti tokiu, kokiu jis nori, tai sugebėjimas pateisinti ir priimti jo darbus net jei man tai ir nepatinka.
Tolerancijos trūkumas jaučiamas visur. Ne tik kasdieniniame gyvenime, bet ir daug subtilesnėse srityse (mene, literatūroje), kartais net norint paprasčiausiai pareikšti savo nuomonę vienokiu ar kitokiu klausimu.