Šiuolaikinės kultūros aukos
Agnė Barasaitė, iš Vydūno vidurinės mokyklos 11 klasės
Paklausus jauno žmogaus "ar domiesi kultūra, menu", sulauktum vienareikšmiško atsakymo "taip, žinoma". Naktiniai klubai, pigi, popsinė muzika, holivudiniai filmai, itin ,,intelektuali" literatūra kaip "Meilutis, stringai ir laižiakas" - juk visa tai taip pat kultūros dalis - muzika, knygos, filmai. Bet ar tokios kultūros "atmatos" gali ugdyti jauną žmogų, plėsti jo pasaulėjautą, galiausiai ar tai padeda jam atrasti save kaip asmenybę?
Gal visgi reikėtų pradėti nuo to, ar apskritai kultūra yra suprantama be specialių žinių, arba atvirkščiai - suprantama tik vienos bendruomenės (pvz. interneto) auditorija. Na taip, kultūra kaip ir menas - kuo toliau, tuo labiau tampa privilegijuota sfera, kur nebūtina paisyti jokių moralės normų, galiausiai įstatymų - juk jie varžo laisvę kultūros prigimčiai. Pasaulyje vis labiau populiarėja postmodernistinio meno reiškiniai – bejėgiai gyvūnai tampa šiuolaikinio meno patrankų mėsa. 2007m. Managvoje, Guillermo Varganas pririšo šunį galerijos erdvėje ir griežtai uždraudė jį šerti ar girdyti. Siena, prie kurios gulėjo įkalintas Natividadas (toks šuns vardas), buvo apklijuotas sausu šunų ėdalu, kurio badmiriaujantis šuo negalėjo pasiekti, bet galėjo užuosti. Arba 2008 metais, San Franciske, Alžyro menininkas Adelas Abdessemedas sukūrė videokūrinį „Nepasitikėk manimi" – jame rodoma, kaip plaktuku per galvą mirtinai uždaužoma avis, kiaulė, arklys, ožka ir elniukas.
Darbuose gyvūnus kankinę ar nužudę menininkai teigia siekiantys demaskuoti visuomenės dviveidiškumą, atkreipti dėmesį į jos dvigubus standartus, pvz. meilę gyvūnams ir abejingumą bevardžiams gyvuliams skerdyklų konvejeriuose. Tačiau įdomu, ar šie ciniški ir amoralūs poelgiai pasiekia savo tikslą ir ar ugdo jauną sielą meilei, gerumui? Galbūt tai mus, jaunimą, šokiruoja, o gal kitus net skatina imtis tokių pačių priemonių norint atkreipti dėmesį į visuomenę? Tuomet ir iškyla dilema tarp neetiškų menininko poelgių ir pigios subkultūros.
Pritariu, kad jaunam žmogui reikia visko: pajusti naktinio gyvenimo privalumus bei trūkumus, ieškoti savęs "Yvoje" - juk ir taip visiems aišku - didžiausi pinigai sukasi pop kultūros versle. Aukštas atlikėjo lygis reikalauja ne tik lėšų, bet ir didžiulio darbo. Minedas - grynuolis, "gatavas" produktas. Na kaip tokiu nepasinaudosi? Tūlas atrėžtų: kokia paklausa, tokia ir pasiūla. Bet ar mes tikrai neturime ką mūsų jaunuomenei pasiūlyti? Darosi koktu stebėti, kaip jaunimėlis dūsta nuo ecstasy, garbina "sex and the city" - ir vis tai dėl ko? Tam, kad patenkintumėme savo poreikius?
Taip pat vertėtų prabilti ir apie alternatyvą – jaunus žmones, kuriančius, besidominčius. Įvairūs filmų festivaliai („Tinklai", „Platforma", „SqVisum"), spektakliai (Beno Šarkos „Kas lieka, kai nieko nelieka" ,Agnės Dilytės „Mėnulio koja") ne tik skatina jaunus žmones domėtis kultūrine veikla, bet taip pat ir ugdo vaikų lyderystės bei darbo grupėje įgūdžius, didina mokinių motyvaciją užsiimti vizualiniais menais, lavina meninius gebėjimus. Jaunuomenė, besidominti literatūra su kiekviena diena tampa turtingesnė dvasine prasme. Net žmogaus stilius, jo įvaizdis, elgesys, intelektas išduoda, ar jis skaito ir ką jis skaito.
Visa masė yra persismelkusi į savaip sukurtus stereotipus, rėmus – gal imkime ir vieną dieną juos sugriaukime, nes tik taip bandydami į juos įsiterpti, negalime savęs realizuoti, išreikšti. Deja, tačiau pas mus taip jau priimta – jei Tu klausai ne tai ką mėgsta didžioji dauguma – 69 danguje, ar Yva, o tarkim kokį underground'ą tai jau dauguma sakys, kad su tavim kažkas negerai. Visas gyvenimas yra ieškojimas, savęs atradimas, galiausiai puoselėjimas. Tačiau ką mes pasirinksime ir kuo gyvensime - yra tik pačių mūsų prioritetas.