Gyvenimas pašėlusiu ritmu

Pavelas GROMOVAS

    „Mūsų sparčiai judančiame pasaulyje nebelieka nė trupučio laisvesnio laiko.“
    Šis posakis virtęs kone priežodžiu. Tačiau yra žmonių, kurių gyvenimo kelias nesiriboja maršrutu „namai – darbas – namai“.
    „Viskas vyksta pašėlusiai greitai. Galima tūnoti ant krosnies užsimerkus – ir taip įmanoma nugyventi. Man įdomiau yra kažko siekti, kaskart kažką nauja atrasti,“ – dėsto Klaipėdos „Aitvaro“ gimnazijos vokiečių kalbos mokytoja Natalija Domnenko. Aštunti metai ji užsiima švietimo mainų paramos fondo „Comenius“ finansuojamų tarptautinių projektų veikla.
–  Kai viskas klostosi puikiai, kai atmintyje išlieka susitikimų su užsienio partneriais ryškios akimirkos – tai daug verta. Sunku to atsisakyti, tai veikia kaip dopingas. Iš pradžių nepasitiki savimi, jautiesi pavargęs, o paskiau pamatai mokinių spindinčias akis, girdi padėkos žodžius iš tėvų, nuo kurių net ir nesitiki. Tai jaudina. Tai svarbu ir reikalinga.
Įveikė kliūtis
–  Kaipgi viskas prasidėjo?
– Klaipėdą pasiekė vokiškos mokyklos laiškas. Jie skelbėsi ieškantys partnerių iš rusakalbių mokyklos tarptautiniam projektui vykdyti. Mūsų tuometinės direktorės dėka laiškas atsidūrė mano rankose. Kodėl norėta rusakalbių partnerių? Tai buvo rytų Berlyno mokykla, daugelis jos mokytojų mokėjo rusiškai. Susidarė įspūdis, kad jie blogai galėjo suvokti mus kalbant užsienio kalbomis. Tai buvo veikiausiai pagrindinis jų atrankos veiksnys.
–  O koks buvo pagrindinis Jūsų sutikimo bendradarbiauti veiksnys?
– Tai buvo pirmas sąlytis su užsienio mokykla. Esame smalsūs žmonės, tad pamąstėme, kad būtų neatleistina nepasinaudoti šia galimybe. Taigi nesitveriami džiaugsmu kibome į darbą.
– Pirmi darbai lydimi pirmų sunkumų...
– Deja, taip. Juk reikėjo visko išsimokyti. Iš pradžių nė neįsivaizdavome, kiek laiko turi būti skirta dokumentams įforminti – juk tai vyksta Europos lygmenyje. Neįkainojama tapo mūsų partnerių pagalba – jie buvo patyrę projektų dalyviai. Na, o mes žvalgėmės, mokėmės. Ir viskas pavykdavo. Nuo pat pirmo susitikimo supratome, kad esame teisingame kelyje ir turime tęsti šią veiklą.
– ...ir pirmų įspūdžių?
– Įspūdžių tikrai netrūko. Atvykę į Vokietiją, likome nustebinti, kad jų mokykloje nebuvo skambučių. Pasak jų mokytojaus, mokiniams ateityje niekas nieko nepatars, jie turi patys gebėti reguliuoti savo gyvenimą. Be to, kiekvienas turime laikrodį ant riešo, tad įmanoma patiems stebėti kada baigiasi pertrauka, kada prasideda pamoka.
Įspūdingi buvo ir pietūs šimtui žmonių, paruošti vokiečių mokykloje kaip projekto „Europa – lieptas tarp rytų ir vakarų“ dalis. Pirmasis patiekalas buvo slovakų barščiai, antrasis – lietuvių didžkukuliai, trečiasis – čekų blyneliai, desertui – vokiškas štrudelis. Beje, vegetarams buvo patiekiami daržovėmis įdaryti cepelinai – tolerantiškų virėjų fantazija.
–  Teko vardan projektų ko nors atsisakyti?
– Teko įveikti skrydžių baimę. Dabar su mokiniais į kiekvieną kelionę vykstame lėktuvais, o iš pradžių buvo baugu, netgi sąmoningai atsisakiau pirmojo Maltoje vykusio susitikimo, kadangi į šią egzotišką šalį galima nukeliauti tik oro keliais.
Užsieniečiams apie Lietuvą
– Visa tai buvo prieš aštuonerius metus, Lietuvai dar neįstojus į Europos Sąjungą. Ar pasikeitė požiūris į mus laikui bėgant, ar stereotipai tebegyvi?
– Vis dėlto stereotipai tebegyvuoja. Suprantama, daug lemia žmogaus išprusimas, bet vidutiniam europiečiui nelabai žinoma kas vyksta mūsų šalyje. Taigi kaskart sulaukę svečių iš užsienio turime įrodinėti, kad esame protingi, esame raštingi, esame išsilavinę... Gal todėl pirmosios dienos praeina nejaukiai. Dažniausiai jie pirmąkart atsiduria už buvusios geležinės užkardos ribų, tad jaučiame tam tikrą atvykstančiųjų įtampą. Jiems tai tebėra terra incognita (lot. – nežinoma žemė – aut. pastaba).
– Dirbate mokykloje su rusų dėstomąja kalba. Kitašaliams projekto dalyviams tenka bendrauti daugiausia su rusų tautybės mokiniais. Ar tai neformuoja nuomonės, esą Lietuva – slaviška šalis?
– Tautinės mažumos egzistuoja kiekvienoje Europos valstybėje, nekalbant apie imigrantus. Ne per seniausiai svečiavomės Italijos partnerių mokykloje, kurioje mokosi išeivių iš Libijos, Dramblio Kaulo Kranto, Rumunijos, Vokietijos... Jie supranta mus esant labiau išimtimi, negu taisykle.
   Ne sykį prisistatinėdami užsienio partneriams mokiniai būdavo apsivilkę Lietuvos nacionaliniais drabužiais. Netgi turiu itališko laikraščio iškarpą su išspausdinta jų nuotrauka. Kaskart kai pradedame mokytis, pavyzdžiui, mūsų šalių dainų – išmokome juos lietuviškųjų.
– Kiek vėliavėlių įsmeigta į Europos žemėlapį?
– Neseniai paskaičiavau, keliskart buvome išvažiavę už mūsų šalies ribų. Nuo 2000-ųjų metų jau dvidešimt kartų pasakojome iš kur ir kas esame, pasakojome apie mūsų švietimo sistemą, lyginome. Daug padarėme per tą laiką. Be to, juk darbas vyksta ir čia, Klaipėdoje.
– Tai yra projektai nesiriboja vien susitikimais?
– Be abejo. Projektas jau daugiau nei šimtą metų žinomas kaip mokymo priemonė. Seniau jis vadintas „problemų metodu“ – mokiniai drauge su mokytojais bandė spręsti įvairias problemas. Susitikimai su užsienio partneriais yra tik viena projekto sudedamųjų. Kad važiuotume visų pirma turime pasidarbuoti, kažką ištirti, išstudijuoti, paruošti.
Einamas mūsų projektas vadinasi „Europa – įvairių kultūrų namai“. Šiais metais bandėme susipažinti su mūsų miesto įvairių kultūrų atstovais – jie pasakojo mums apie savas šalis, savo gyvenimo būdą, bandymus perprasti lietuviškąjį...
Regi be iliuzijų
– Ar daug mokinių įtraukiama į projektų veiklą?
– Tuo labiau džiaugiuosi, kuo daugiau mokinių galiu įtraukti, tačiau skaičių lemia projekto koordinatoriai. Tarp minėtų dvidešimt kelionių, keturiskart dalyvaudavome jaunimo mainuose. Tada išvykdavo virš dešimt mokinių. Kartą vežėme visą autobusą – į Prahoje rengiamą „Keturių tautų koncertą“ važiavo mokyklos choras. Kai kurie organizatoriai nustato dviejų mokinių ir dviejų mokytojų ribą. Kalbu apie tarptautinius susitikimus, į projektų veiklą Klaipėdoje įsitraukia visi norintys.
–  Gal turite pavyzdžių, kaip dalyvavimas projektuose paveikia žmonių gyvenimus?
– Du buvę projektų dalyviai šiuo metu studijuoja Maince – šiame mieste vyko pirmieji mūsų tarptautiniai susitikimai. Jie nuomojasi butą iš buvusių mūsų partnerių vokiečių, o šie jiems visokeriopai padeda, kad ir rasti darbą. Matematiškai „du“ – menkas skaičius, bet du žmonių likimai yra nepaprastai daug, ir aš tuo labai džiaugiuosi.
– Anot vokiečių rašytojo Hermano Hesė, „...kiekviena kultūra <...> turi savąjį charakterį, savo silpnųjų ir stipriųjų pusių, savo grožybių ir žiaurumų...“ Ar Jums teko susidurti su kitų kultūrų žiaurumu?
– Su žiaurumu gal ir neteko, o štai silpnųjų bei stipriųjų pusių tikrai atrandame. Išvykę kelionėn mokiniai turi galimybę palyginti jų ir savo gyvenimo būdus. Ir tas palyginimas ne visada yra vakariečių naudai. Mūsų žmonės linkę kiek iliuziniai įsivaizduoti jų gyvenimą.
– Už mokinių įtraukimą į projektinę veiklą, už Lietuvos pristatymą užsienyje buvote išrinkta kandidate į Metų klaipėdietės titulą. Be to, Jūs – aktyvi baltarusių bendruomenės narė, o svarbiausia – mokytoja. Jūsų auklėtinė Viktorija Nesterova užėmė trečiąją vietą respublikinėje vokiečių kalbos olimpiadoje. Ar nekyla noras ką nors mesti?
– Ne, nekyla, viskas aplink yra taip įdomu! Projektai tai bendras triūsas. Pirmiausia būtinas mokytojų entuziazmas ir iniciatyva. Ne mažiau svarbus yra administracijos pritarimas. Trečioji sudedamoji būtų gera tėvų valia. Kol minėto nestigsime, projektų neapleisime.
Partnerių rado internetu
– O kaip Jūsų veikla vertinama bendradarbių?
– Kartkartėmis jaučiu kolegių nesupratimą. Ypač kai tenka praleisti pamokų, kai turiu skirti laiko iš užsienio atvažiavusiems svečiams, parodyti jiems miestą. Kai kurios jų nemano ši veikla esti reikalinga. Tačiau daugiausia, manau, supratingai. Juk tai yra prieinama visiems. Kiekvienas turime prieigą prie interneto, kiekvienas galime užsiregistruoti partnerių paieškos forumuose. Pati radau mūsų einamojo projekto partnerius tokiu būdu. Ir kiekvienas mano bendradarbių panorėjęs galėtų tai padaryti.
– Ką ketinate nuveikti artimiausiu metu?
– Turime nemažai planų. Šiandien nacionalinėje agentūroje guli dvi mūsų naujų projektų paraiškos, ir mes tikimės jų palaikymo. Pernai siuntėme dar vieną paraišką, gavome finansavimą, tačiau mūsų partneriai negavo paramos savo šalyse, ir projektas neįvyko.
Turime dar metus besitęsiantį projektą. Mūsų laukia susitikimai Vokietijoje, Lenkijoje, Italijoje. Tęsime savo veiklą Klaipėdoje. Šiemet mūsų pašnekovais buvo vyresniosios kartos atstovai, o kitąmet bandysime susisiekti su LCC tarptautinio universiteto studentais, kurie yra vyresniųjų klasių mokinių bendraamžiai.
Taip, sumanymų nestingame. Privalome viską spėti, juk gyvenimas juda pašėlusiu ritmu!